Konferencijoje „Nuo užrakintos prie jungiančios kultūros mokykloje. Praktiniai sprendimai gyvam ir nuosekliam kultūriniam ugdymui“ nuskambėjo aiški žinutė švietimo bendruomenei: kultūra mokykloje neturėtų likti tik papildoma veikla ar pavieniu projektu. Ji gali ir turi tapti prasminga kasdienio mokymosi dalimi, padedančia mokiniui ne tik įgyti žinių, bet ir augti kaip žmogui.
Renginyje savo įžvalgomis dalinosi skirtingų sričių praktikai, tačiau jų mintys natūraliai susijungė į bendrą kryptį. Visi pranešėjai skirtingais rakursais kalbėjo apie tą patį poslinkį – nuo kultūros kaip epizodinės patirties prie kultūros kaip nuoseklaus ugdymo pagrindo.
Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus edukacijos skyriaus vedėja Justė Kutkienė pabrėžė, kad mokymasis neprasideda nuo informacijos perdavimo. Jis gimsta tada, kai atsiranda santykis – su turiniu, patirtimi ir pasauliu. Pasak jos, vienkartinės kultūrinės veiklos gali įkvėpti, tačiau tikrasis ugdymas prasideda tada, kai po jų lieka klausimas, refleksija ir tęsinys. Būtent todėl muziejus ir mokykla neturėtų likti atskiros institucijos – jos gali tapti partnerėmis, kartu kuriančiomis prasmingą mokymosi procesą.
Režisierius, dramaturgas, teatro ir kino aktorius, ilgametis asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narys Justas Tertelis konferencijoje išryškino labai svarbią skirtį tarp kultūrinės patirties ir kultūrinio ugdymo. Spektaklis, paroda ar edukacija dar savaime nesukuria ugdymo. Ugdymas atsiranda tada, kai patirtis tampa procesu – kai mokinys ne tik dalyvauja, bet ir mąsto, kuria, reflektuoja, ieško ryšių. Tokia perspektyva keičia ir patį požiūrį į kultūrą mokykloje: ji nebeapsiriboja menais, o tampa erdve kūrybiškumui, kritiniam mąstymui, komunikavimui ir pilietiškumui augti.
Inovatyvių tarpdisciplininių ugdymo ir edukacinių projektų kūrėja, lektorė-praktikė Inga Norkūnienė kalbėjo apie „mokyklą be sienų“ – sampratą, kuri kviečia permąstyti, kur iš tiesų vyksta mokymasis. Pasak jos, mokykla nėra tik pastatas ar klasė. Ji gali atsiverti miestui, muziejams, bibliotekoms, gamtai ir kitoms kultūrinėms erdvėms. Kai mokymasis susitinka su tikru kontekstu, atsiranda daugiau prasmės, o mokinys ima aiškiau matyti, kaip ugdymo turinys veikia realiame gyvenime. Toks pokytis reikalauja drąsos, laiko ir bendradarbiavimo, tačiau būtent jis padeda kultūrą paversti jungiančia, o ne fragmentiška mokyklos patirtimi.
Režisierė, teatro ARTYN Klaipėdoje įkūrėja ir direktorė, SMK Aukštosios mokyklos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Marta Vendland pasiūlė dar platesnį žvilgsnį į kultūros sampratą. Ji priminė, kad kultūra nėra tik menas. Tai ir tradicijos, ir vertybės, ir dvasingumas, ir populiarioji kultūra, ir asmeninis žmogaus santykis su pasauliu. Tokiu požiūriu kultūrinis ugdymas nebegali būti suvokiamas kaip siaura meninių veiklų sritis – jis tampa visos mokyklos, visų dalykų ir visų pedagogų atsakomybe. Juk galiausiai kalbame ne tik apie tai, ką mokinys išmoko, bet ir apie tai, kokį kultūrinį santykį su pasauliu jis pamažu kuriasi.
Konferencija atskleidė, kad kultūrinis ugdymas šiandien vis labiau siejamas ne su pavienėmis iniciatyvomis, o su platesniu klausimu apie mokyklos paskirtį. Ar mokykla apsiriboja žinių perdavimu, ar ji yra vieta, kurioje ugdomas žmogus – mąstantis, kuriantis, jaučiantis, gebantis suprasti save, kitą ir aplink jį esantį pasaulį?